Usus fructus (lot.) – naudojimasis svetimu turtu (be nuosavybės teisės). Įstatyme uzufruktas apibūdintas kaip asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (CK 4.141 straipsnio 1 dalis). Nustatant uzufruktą uzufruktoriui gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį. Taigi uzufruktorius įgyja teisę daiktą valdyti ir jį naudoti pagal paskirtį.
Teisė valdyti daiktą suprantama kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Naudojimas yra suprantamas kaip gavimas iš daikto ekonominės naudos, taigi ir uzufruktoriaus asmeninių poreikių patenkinimas. Teisės disponuoti daiktu uzufruktorius neturi. Vienu iš galimų uzufrukto objektų yra
butas arba gyvenamasis
namas. Uzufruktas nėra atlygintinis, tačiau uzufruktorius privalo uzufrukto objektu rūpintis kaip geras šeimininkas (bonus pater familias – lot.), savo lėšomis jį išlaikyti ir remontuoti, kiek tai būtina objekto normaliai būklei užtikrinti, mokėti mokesčius, jeigu sutartis arba įstatymas nenustato kitaip.
Uzufruktas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui; 3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui; 4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku; 5) žuvus uzufrukto objektui; 6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei; 7) suėjus senaties terminui; 8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu (CK 4.150 str.).
